Rinktiniai raštai

Glaustai apie L. Wittgensteiną ir jo filosofiją

Austrų filosofo Ludwigo Wittgensteino (1889–1951) kūryba lietuvių skaitytojui nėra naujiena. Nepriklausomybės metais buvo išleista keletas knygų, parengtų iš po mirties likusių jo užrašų. Pats jis parengė tik du veikalus – „Loginį filosofinį traktatą“ (1921 m.) ir „Filosofinius tyrinėjimus“ (1953 m., išspausdintas jau autoriui mirus). Tai pagrindiniai Wittgensteino darbai, kurie autentiškiausiai reprezentuoja jo filosofijos esmę. Lietuviškai jie pirmą kartą buvo išleisti prieš 35 metus, dabar skaitytojui pateikiama nauja laida.Wittgensteinas buvo netipiškas filosofas. Netradicinis buvo jo gyvenimas, netradicinė buvo ir jo filosofija. Gimęs turtingo Austrijos plieno magnato šeimoje, jis atsisakė paveldėto turto, patogaus ir aprūpinto gyvenimo, blaškėsi iš vienos vietos į kitą, ėmėsi įvairių darbų, kaip kareivis dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, kariaudamas parašė savo garsiausią veikalą – „Loginį filosofinį traktatą“, dirbo sodininku vienuolyne, kaimo mokytoju, profesoriavo įvairiuose universitetuose, tapęs Russelo mokiniu pats ėmė jį mokyti. Visą gyvenimą jis ieškojo filosofijos ir savo paties buvimo pasaulyje prasmės ir tiesos tikrumo, balansuodamas ties aiškiaregystės ir beprotystės riba.Wittgensteinas rašė daug, tačiau rašė sau. Jis nesirūpino savo raštų spausdinimu ir sklaida, daugelį savo rankraščių pats sunaikino. Ir rašė jis netradiciškai, atskirais numeruotais sakiniais, kurie dažnai prilygsta aforizmams, kibirkščiuoja tiesa ir išmintimi. Gerai žinomas legenda tapęs paskutinis jo „Loginio filosofinio traktato“ sakinys: „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti.“Netradicinė yra ne tik Wittgensteino tekstų forma, netradicinis ir jo filosofavimo būdas. Vadinamoji „tradicinė“ filosofija siekia atsakyti į kylančius klausimus, o Wittgensteinas kelia klausimus patiems filosofiniams klausimams – ne tam, kad į juos atsakytų, bet kad juos, jo žodžiais tariant, „ištirpdytų“, t. y. „išgydytų“ žmogų nuo jį kankinančių filosofinių klausimų sukeltų kompleksų atskleisdamas jų priežastis ir taip juos šalindamas. Tokia esanti filosofijos terapinė funkcija. Pasak Wittgensteino, filosofijos tikslas – atskleisti teiginių apie pasaulį logiką ir prasmę; filosofija esanti ne mokslas, o veikla, kalbos kritika siekiant parodyti, kad daugelis tradicinės filosofijos problemų yra pseudoproblemos ir atsakymai į jos keliamus klausimus yra beprasmiai, peržengiantys prasmingos kalbos ribas. „Filosofo uždavinys – tirti ir aprašyti, kaip funkcionuoja kalba įvairiose jos vartojimo sferose ir būduose, fiksuoti jos raiškų įvairovę“, – teigė jis. Atskleisti kalbos, minties ir pasaulio ryšį jam buvo tolygu įminti žmogaus buvimo pasaulyje prasmę. Wittgensteinas – žymiausias kalbos filosofas. Savo tyrinėjimuose jis pagrindė iš analitinės filosofijos išsiplėtojusias loginio pozityvizmo (neopozityvizmo) ir lingvistinės (kasdienės kalbos) filosofijos kryptis, nulėmusias visos XX amžiaus Vakarų filosofijos raidą.